Kiekviena situacija išryškina mūsų sistemos spragas ir būtinybę ruoštis iš anksto. Pasirengimas krizėms negali būti fragmentiškas ar atsitiktinis. Krizės nesirenka laiko – todėl nebegalime trypčioti vietoje. Turime imtis sisteminių veiksmų, kad ateityje būtume pasirengę greitai ir efektyviai reaguoti. Tam reikia aiškios strategijos, nuoseklaus koordinavimo ir investicijų į žmones bei nevyriausybines organizacijas, kurios veikia pirmosiose linijose.
Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicijos atstovai lankėsi Švedijoje ir Suomijoje, kur susitiko su nevyriausybinių organizacijų ir vietos administracijų atstovais, gilinosi, kaip šios šalys užtikrina veiksmingą krizių valdymą. Išmoktos pamokos yra aiškios: pasirengimas turi būti nuolatinis procesas, o efektyvus bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) ir savanorių įtraukimas – neatsiejama jo dalis. Norint užtikrinti atsparią visuomenę ir stiprią krizės valdymo sistemą, reikia veikti nuosekliai, ryžtingai ir vieningai, pasitelkiant tiek nacionalinius, tiek tarptautinius resursus ir patirtis.
Savanorystė – visuomenės atsparumo pagrindas
Suomijoje savanorių organizacijos yra neatsiejama krizių valdymo sistemos dalis. Apie 40 proc. gyventojų reguliariai savanoriauja (Lietuvoje – 17,7 proc., 2023 m.), o istorinės savanorystės tradicijos leidžia greitai mobilizuoti visuomenę ekstremalių situacijų metu. Dar XIX a. pabaigoje gyventojai telkėsi į savanoriškas ugniagesių komandas, kurios tapo neatskiriama priešgaisrinės apsaugos sistemos dalimi. Ilgainiui šalia jų susiformavo įvairios kitos savanoriškos gelbėjimo tarnybos (angl. rescue service), kurios šiandien veikia kaip bendras tinklas „Vapepa“. Šis skėtis vienija daugiau nei 50 organizacijų, glaudžiai bendradarbiaujančių su valstybinėmis institucijomis ir dalyvaujančių įvairiose krizių valdymo veiklose – nuo dingusių asmenų paieškos iki evakuacijos organizavimo.
Sėkmingas tokios sistemos veikimas nėra atsitiktinumas – jį lemia ne tik aiškus teisinis reguliavimas ir sistemingas finansavimas, bet ir gilios savanorystės tradicijos bei visuomenės suvokimas, kad kiekvieno indėlis krizės akivaizdoje yra svarbus. Tai atspindi suomių visuomenės norą ir gebėjimą pasirūpinti ne tik savimi, bet ir bendruomene bei šalimi. Suomiai laikomi atsparios ir susitelkusios visuomenės pavyzdžiu, o tai įrodo, kad visuomenės atsparumas nėra savaime atsirandanti savybė – jis yra kryptingai ugdomas.
Lietuvoje savanorystė dar neturi tokių gilių tradicijų, tačiau mūsų pilietinio pasipriešinimo ir laisvės kovų istorija įrodo, kad kritiniais momentais gebame mobilizuotis. Tai akivaizdžiai parodė pastarųjų metų krizės – pandemijos metu tūkstančiai savanorių prisidėjo prie sveikatos sektoriaus rėmimo, pagalbos žmonėms, o prasidėjus karui prieš Ukrainą lietuviai pademonstravo stiprią paramą ir išskirtinį solidarumą. Norint užtikrinti ilgalaikį visuomenės įsitraukimą, būtina ne tik skatinti savanorystę, bet ir sudaryti palankias sąlygas ją derinti su darbu ir šeima.
Galimi sprendimai – socialinės-pilietinės veiklos plėtra švietimo sistemoje, pilietinė tarnyba NVO kaip alternatyvi karo prievolės forma, savanorystės tradicijų stiprinimas tarp visų gyventojų ir stipresnė finansinė parama NVO savanoriškoms veikloms koordinuoti. Tik nuoseklus ir strateginis veikimas leis Lietuvai sukurti stiprią, įsitraukusią ir atsparią visuomenę, kuri būtų pasirengusi ne tik reaguoti į krizes, bet ir jų išvengti.
Tarpusavio komunikacija – pagrindinė krizių valdymo spraga
Krizės valdymo sėkmę lemia aiški komunikacija tarp visų suinteresuotų šalių. Net ir labiausiai pasirengusiose valstybėse institucijų nesusikalbėjimas išlieka viena didžiausių problemų. Suomijos gelbėjimo tarnybų tinklo „Vapepa“ atstovai pabrėžia, kad reguliariai organizuoja krizių valdymo pratybas, kuriose kartu dalyvauja valstybinės institucijos ir NVO. Tai leidžia ne tik identifikuoti sistemos trūkumus, bet ir užtikrinti, kad visi dalyviai būtų pasirengę veikti realios krizės sąlygomis. Juk nors sistema ar sukurti algoritmai nesikeičia, keičiasi dirbantys žmonės, aplinkybės, situacijos.
Anot suomių, dažniausia problema – nesusikalbėjimas tarp skirtingų grupių. Pavyzdžiui, krizių valdymo komandos ir savanorių arba valstybės nacionalinio ir vietinio lygmens operacijų centrų. Tą patį parodė ir Lietuvoje vykdytos krizių valdymo pratybos: tiek savivaldos, tiek nacionalinio lygmens tarnyboms kartais trūksta aiškios tarpusavio komunikacijos. Suomiai pataria rengti ne tik nacionalinio, bet ir vietos lygmens krizių valdymo pratybas ir į jas kviesti kuo daugiau skirtingų organizacijų. Kuo daugiau skirtingų žmonių dalyvaus pratybose, tuo geriau bus pasiruošę veikti neapibrėžtumo ir streso sąlygomis.
Po pratybų būtina ne tik analizuoti pamokas, bet ir palaikyti nuolatinį ryšį tarp institucijų, NVO ir savanorių, rengiantis bet kokiems scenarijams, nustatyti aiškius atsakomybių algoritmus. Pratybomis pasirengimas nesibaigia, kaip ir bet kokius įgūdžius, taip ir pasirengimą būtina nuolat atnaujinti. Krizių valdymo sėkmė priklauso nuo visų veikėjų tarpusavio pasitikėjimo – o tai galima pasiekti tik per nuoseklų bendradarbiavimą.
Be NVO sektoriaus įtraukimo tinkamas pasirengimas neįmanomas
Šiaurės šalių patirtis aiškiai rodo, kad NVO yra stiprios partnerės krizių valdyme. Suomijoje šių organizacijų vaidmuo yra aiškiai apibrėžtas – jos veikia koordinuotai ir gauna nuolatinį finansavimą. NVO finansavimas Suomijoje nėra laikinas ar projektinis – valstybė joms suteikia ilgalaikį finansavimą už konkrečių funkcijų vykdymą, kuris dengia veiklos vykdymo išlaidas: patalpų išlaikymą, darbo priemones ir jų priežiūros sąnaudas, savanorių rengimo ir kvalifikacijos išlaidas, kitas su savanorių veiklos organizavimu susijusias išlaidas. Valstybė yra tiksliai apsiskaičiavusi, kokią ekonominę vertę tai sukuria.
Lietuvoje tokia praktika dar tik formuojasi. Nors pandemijos, pabėgėlių ir kitų krizių metu NVO atliko itin svarbų vaidmenį, krizėms atslūgus iniciatyva palaikyti bendradarbiavimą lieka jų pačių rankose. Vis dar vyrauja tendencija NVO pasitelkti ad hoc principu, kai krizė jau ištiko, užuot planavus jų vaidmenį iš anksto. Tačiau krizėms reikia rengtis iš anksto: konkrečiai apibrėžti, kokios ir kiek pagalbos tikimasi iš NVO krizių atvejais, priskirti ir numatyti finansavimą konkrečioms NVO funkcijoms, įskaitant ir gynybos fondo lėšas, kartu rengti pratybas ir palaikyti nuolatinį bendradarbiavimą.
Lietuva nebegali trypčioti vietoje – reikia ryžtingų sprendimų. Krizių valdymas negali būti tik pavienių institucijų atsakomybė. Koordinavimas negali būti improvizacija – jis turi tapti realia praktika. Tik nuoseklus bendradarbiavimas tarp valstybės institucijų ir NVO, investicijos į prevencines priemones ir visuomenės
atsparumo ugdymą užtikrins, kad būsimos krizės bus suvaldytos efektyviai ir koordinuotai. Ryžtas, vienybė ir sistemingas pasirengimas yra raktas į saugią ir atsparią visuomenę. Krizės nesirenka, kada iškilti. Turime būti pasiruošę joms šiandien, o ne tada, kai jau per vėlu.
Vizitas yra projekto „NVO pasiruošimas pilietiniam atsparumui“ dalis. Tekstą parengė Gaja Šavelė, NVO ekspertė, Nacionalinės NVO koalicijos vadovė, Dovilė Rudzenskė, Nacionalinės NVO koalicijos projektų vadovė
