Sukaupti turimas žinias Daliai padėjo ne tik nuolatinės jos pastangos, bet ir Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje dėka vykstantis bendradarbiavimas tarp Šiaurės ir Baltijos šalių kurčneregystės klausimais.

Turi būti komandinis darbas

D. Taurienė daugiausia dėmesio skiria kurčneregystei, kaip mažiausiai suprastai negaliai Lietuvoje.

„Tai yra pati sunkiausia negalia. Yra labai baisu, kai žmogus sunkiai ir girdi, ir mato. Šią negalią turintys vaikai be kito žmogaus pagalbos negali apsieiti. Tačiau pagalba jiems neturi būti vieno žmogaus darbas”, – pastebi Dalia.

Prisimindama geruosius Šiaurės šalių pavyzdžius, ji sako, kad norint padėti kurčneregiams, svarbiausia visiems specialistams, tėvams ir mokytojams dirbti išvien.

„Šiaurės šalyse savo nuomonę apie tai, kas turi būti daroma, išsako ne vienas ekspertas. Jie visi kartu yra lygiateisiai specialistai, ta lygybė ir horizontalus bendravimas man labai patiko. Juk tą vaiką reikia suprasti ir daryti tai žmogiškai, paprastai, ne mediciniškai, techniškai, o natūraliai su meile bei pagarba”, – teigia Dalia.

Vizitai į Šiaurės šalis praplėtė suvokimą

Nuo 1992 metų draugystę su Šiaurės šalimis puoselėjanti Dalia daugiausiai patirties įgijo dalyvaudama ilgalaikiuose projektuose Danijoje ir Norvegijoje. Specialistė pripažįsta, kad sovietmečiu vyravęs požiūris į negalias stipriai prisidėjo prie kurčneregiams draugiškos sistemos nebuvimo. Ji neslepia, kad pirmieji vizitai į užsienį stipriai praplėtė ir pačios suvokimą.

Dabar Dalia puoselėja skandinavišką požiūrį į kurčneregystę, kuris anot jos, prasideda dar vertinimo stadijoje – tai turi būti daugiau nei medicininė diagnozė.

„Svarbiausia žmogų pažinti ir jam padėti. Lietuvoje požiūris į negalias turinčius vaikus vis dar tebėra medicininis. Negalių turintis vaikas tematomas tik kaip visuma vienų ar kitų sutrikimų, kurie įvardinami kodais (ligoninėje), ar tam tikrais klasifikuotais pavadinimais (pedagoginėje sistemoje). Suteikiame ligos kodą ir viskas”, – pastebi specialistė.

Pasak D.Taurienės, prie kitokio mąstymo formavimo vertinant kurčneregystę prisidėjo ir 2021 m. rugsėjį vykęs seminaras „Šiaurietiškas požiūris į kurčneregystę“. Šį renginį organizavo Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje ir Šiaurės gerovės centro padalinys kurčneregystės klausimams kartu su Nacionaline švietimo agentūra ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru.

Kaip pasakoja Dalia, Lietuvoje psichologai užsiima tik kurčneregių vaikų intelekto vertinimu. Tačiau Šiaurės šalyse įprasta, kad tokiems vaikams padedantis psichologas yra tarsi tiltas, siekiantis suprasti ką reiškia konkretus vaiko judesys ar elgsena.

„Tu turi būti su šiais vaikais visa širdimi, turi įlįsti į jo gyvenimą. Žmogui gimus, itin svarbūs yra du jutimai – rega ir klausa. Kai jie abu sutrikę, tai veikia visas gyvenmo sferas, tarp jų ir bendravimą su artimaisiais”, – teigia tiflopedagogė.

Ragina daugiau dėmesio skirti tyrimams

Moteris neslepia, jog ją Lietuvoje itin liūdina akademinis požiūris į minėtas negalias.

„Sutrikusi rega vis dar nėra mokslinių tyrimų objektas. Žinoma, taip gali būti ir dėl mažo tokių vaikų ir paauglių skaičiaus. Tačiau net ir tokia situacija neturi stabdyti gilesnio šios kompleksinės negalios pažinimo. Be to, mokslas apie kurčneregystę suteikė nemažai žinių visai pedagogikai. Kitaip tariant, tiriant kurčneregius galima geriau pažinti visus žmones”, – pastebi specialistė.

Žinodami, kad kurčneregių kiekvienoje visuomenėje yra mažai, šiauriečiai tai sprendžia jungdamiesi į platesnius tarpvalstybinius tinklus.

„Skandinavijos šalių gebėjimas bendradarbiauti tarpusavyje mane itin žavi.  Dar 1998 metais lankantis Šiaurės šalių kurčneregių personalo apmokymo centre Dronningborge, Danijoje, pamačiau, kaip svarbu skirtingų šalių specialistams veikti išvien ir dalytis turimais moksliniais duomenimis. Dirbdami išvien galima pasiekti žymiai daugiau”, – įsitikinusi Dalia.