Thomas Hylland Eriksen – Oslo universiteto antropologijos profesorius, kurio tyrinėjimo laukas – identitetas, nacionalizmas, globalizacija, migracija, žmogaus teisės. Jis nuolat rašo apie (post)modernybės pasaulį ir žmogaus vietą jame. Dar viena tyrimų sfera, į kurią gilindamasis T. H. Eriksen publikuoja straipsnius ir knygas, yra globalizacijos procesas bei jo pasekmės.

Mes gyvename pasaulyje, kuriame daug dalykų kinta itin greitai. Norvegų antropologas T. H. Eriksen, tyrinėdamas šiuolaikybę, pasiūlė metaforą, labai tiksliai apibūdinančią mūsų būklę bei savijautą – „perkaitęs pasaulis”, pabrėždamas ne tik kiekybines jo charakteristikas („visko yra labai daug”), bet ir atkreipdamas dėmesį į kokybinius šio pasaulio bruožus (kurie esmingai skiriasi nuo, tarkim XIX ar XX amžiaus Vakarų visuomenių kurtos socialinės, ekonominės, kultūrinės realybės) bei jo nevienareikšmį poveikį mums – individualių ir kolektyvinių tapatybių destabilizavimą. Bandydamas nusakyti XXI amžiaus žmogaus savivoką ir elgseną T. H. Eriksen yra pavartojęs dar vieną puikią, kaip mat prigijusią metaforą – „lego kubelių žmogus”, kurio viena pagrindinių savybių – nepastovumas ir nesibaigiančios savęs paieškos, vis iš naujo kuriant asmenybinę tapatybę iš įvairių sudedamųjų dalių – filosofinių idėjų, religinių postulatų, pop kultūros pasaulio simbolių, ir t.t.

Kokią Europą XXI nori kurti perkaitusiame pasaulyje gyvenantys „lego kubelių žmonės”? Ar šiems globalaus ir nuolat skubančio bei kintančio pasaulio vaikams svarbi istorija ir atmintis, Europos kultūros paveldas, tradicijos bei jų išsaugojimas? O gal šiems perkaitusio pasaulio gyventojams pastarosios kategorijos yra nieko nereiškiantys žodžiai, todėl mus iš tiesų vienija tik, kaip sako viena reklama, „alus ir pergalės”?

Diskusijos įrašas