„Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje kartu su partneriais iš Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų bei asociacija „LithuaniaBio“ vieni iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo kalbėti industrinės simbiozės tema, ėmė tirti šio sektoriaus plėtros galimybes ir iššūkius. Projektui baigiantis, Lietuvos savivaldybių, prekybos rūmų, Inovacijų agentūros ir akademinės bendruomenės atstovai vyko į pažintinį vizitą į industrinės simbiozės sėkmės istorija garsėjančią Sotenäs savivaldybę Švedijoje – pamatyti, kaip viskas veikia praktikoje ir pasisemti idėjų Lietuvai“, – pasakoja Lina Janušauskienė, Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje patarėja ekonomikos, finansų ir energetikos klausimais.

Kelionė industrinės simbiozės link

Švedijos vakarinėje pakrantėje įsikūrusi Sotenäs savivaldybė žengė didžiulį žingsnį tvarumo link. Kelionė prasidėjo įvertinus vietos pramonės poveikį aplinkai ir ėmus ieškoti sprendimų, kaip atliekas paversti ištekliais. Raktiniu žodžiu tapo „simbiozė“. Savivaldybėje yra įsikūrusios vienos didžiausių Švedijos žuvų pramonės įmonės, tokios kaip „Orkla Foods Sweden AB“, „Lerøy Smögen Seafood AB“ ir „Marenor AB“, todėl nemaža dalis atliekų patekdavo į jūrą. Sugriežtinus ES taisyklės, iškilo grėsmė tolesnei bendrovių plėtrai ir veiklai. Ieškant sprendimo, kilo idėja statyti biodujų jėgainę „Renahav AB“, tapusią centru, palaikančiu simbiotinius ryšius tarp skirtingų pramonės šakų.

Kaip tai veikia? Procesą galima apibūdinti taip: žuvų pramonės įmonės tiekia savo atliekas į „Renahav“ biodujų jėgainę, kuri savo ruožtu gamina energiją įmonių veiklai ir digestatą, medžiagą, naudojamą kaip biotrąšos ekologiškiems rapsams ir kitoms kultūroms auginti „Klevs“ ūkiuose. Užsimezgus pirmiesiems simbiotiniams ryšiams, atsirado ir daugiau įmonių, kurios prisijungė prie tinklo. Viena iš jų yra vietos mažoji alaus darykla „Smögen Ale AB“, į biodujų jėgainę tiekianti salyklo likučius, taip pat Švedijos dumblių gamykla, kuri išgauna „algica“ (iš dumblių gaunama silicio dioksido medžiaga), naudojamą įvairioms reikmėms – nuo saulės elementų iki kosmetikos. Prie biodujų jėgainės ir Švedijos dumblių gamyklos prisijungus lašišų ūkiui „Smögenlax AB“, susiformuos ir taip vadinama „vandens simbiozės“ sistema: dumbliai padės valyti maistingųjų medžiagų turtingą vandenį, gaunamą iš žuvų fermos.

Akivaizdi nauda

Šios transformacijos varomoji jėga – savo idėja tikintys savivaldybės tarnautojai ir vietos verslininkai. Jie turėjo viziją, kokių pokyčių reikia, ir suvienijo jėgas, kad tai įgyvendintų.

„Stengiamės kopijuoti gamtos procesus, o ne primesti jai savo tvarką“, – pabrėžė savivaldybės atstovas ir vienas iš simbiozės iniciatorių Leif Andreasson. Po įkvepiančios kelionės 2013 m. į visame pasaulyje žinomą pramoninės simbiozės centrą Kalundborge, Danijoje, vietos verslininkas nusprendė ne tik investuoti į biodujų jėgainę, bet ir į pramoninės simbiozės tinklą, o savivaldybė 2015 m. įsteigė Simbiozės centrą. Šiandien Simbiozės centras tarnauja kaip platforma vietos įmonėms ir suinteresuotosioms šalims susitikti ir aptarti novatoriškas idėjas.

Esminis Sotenäs sėkmės garantas yra tas, kad ši transformacija buvo naudinga ne tik aplinkai, bet ir verslui. „Tai juk akivaizdu“, – pabrėžia L. Andreasson, „Ar norite mokėti už savo atliekas, ar norite, kad jums mokėtų už jūsų atliekas?“ Jis priduria, kad maisto pramonė nežinojo, jog į jūrą išmeta milijardus kronų. Šis mąstymo pokytis taip pat pakeitė požiūrį į atliekas apskritai: „Mums tai ne atliekos, o ištekliai“, – apibendrina L. Andreasson.

Pradėkite nuo žmonių

Dabar Sotenäs pats yra įkvėpimo šaltinis norintiems pradėti savo kelionę žiedinės ekonomikos link. Lietuvos delegacija lankėsi pajūrio savivaldybėje siekdama ne kopijuoti jų pavyzdį, bet pasisemti įkvėpimo ir įvertinti galimybes, kurias suteikia vietos sąlygos, verslas ir prieinami ištekliai.

„BioBaltic“ projekto partneriai iš Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto atliko industrinės simbiozės tyrimą Marijampolės, Panevėžio miesto ir rajono, Tauragės rajono ir Telšių rajono savivaldybėse. Verslo vystymo potencialo ir technologinė galimybių analizė parodė, kad atsižvelgiant į jau esantį ir augantį biomasės gamybos ir perdirbimo pramonės mastą, yra didelis potencialas bioekonomikos plėtrai. Tam reikėtų pasitelkti ne tik  technologijas, bet ir simbiotinį bendradarbiavimą tarp pramonės šakų ir kitų suinteresuotųjų šalių.

„1 + 1 = 3“, – taip, pasak  L. Andreasson, galima apibūdinti bendradarbiavimo formulę Sotenäs savivaldybėje. Visgi Lietuvai dar sunkiai sekasi išnaudoti visas bendradarbiavimo galimybes, o tam labiausiai trukdo centralizuotas sprendimų priėmimas, kai vietos atstovai nesijaučia turį įgaliojimų spręsti. Neabejotinai, daug ką lemia ir požiūris. Pažintinio vizito į Sotenäs savivaldybę vienas iš tikslų – įkvėpti Lietuvos atstovus imtis iniciatyvos ir ieškoti naujų bendradarbiavimo formų, turinčių aiškią praktinę naudą ir galinčių kurti tvaresnę ir atsparesnę visuomenę bei ekonomiką.  Galiausiai, viskas priklauso nuo žmonių, ryšių ir pasitikėjimo siekti pokyčių kartu.

Pavyzdžiai praktikoje: nuo nenaudojamų tinklų iki alaus iš midijų kriauklių

Geriausiai mokomės matydami tikrus pavyzdžius, tad ir Lietuvos delegacijos nariai apsilankė vietos įmonėse, kurios taiko industrinės simbiozės principus savo veikloje arba ieško naujų bendradarbiavimo ir išteklių panaudojimo galimybių.

Fiskareföreningen Norden yra žvejų asociacija, veikianti Smögene nuo 1937 m. Asociacijos narė bendrovė „Smögens Nät“ yra vienintelė Švedijos žvejybos įrankių gamintoja, turinti didžiausią tralų dirbtuvę ir daug dėmesio skirianti jūrų išsaugojimui. Kadangi dėl intensyvios pramoninės žvejybos žuvų ištekliams kyla grėsmė, jie sukūrė selektyvius žvejybos įrankius, pritaikytus gaudyti tik tikslinių rūšių ir tam tikro dydžio žuvis, leidžiančius pro tinklus praplaukti mažesnėms ar didesnėms žuvims.

„Deja, dauguma žvejybos įmonių nenaudoja selektyvių žvejybos įrankių, nors ši technologija egzistuoja ir yra įrodyta, kad ji veiksminga“, – komentuoja ilgametis asociacijos narys Sixtenas. Jis mano, kad reikia griežtesnio veiklos reglamentavimo, kad būtų apsaugotos jūrų ekosistemos.

Savivaldybėje įsikūręs ir pirmasis Švedijoje Jūrų atliekų perdirbimo centras (Fiskereturen). Jis rūpinasi atliekomis, surinktomis valant paplūdimius, bei  „tinklais vaiduokliais“, t. y. pamestais ar apleistais žvejybos įrankiais, kurie jūros dugne kartais praguli daugiau nei trisdešimt metų. Anksčiau žvejybiniai tinklai buvo gaminami iš medvilnės, todėl likę jūroje jie per kelerius metus paprasčiausiai suirdavo. Šiandien tinklai gaminami iš plastiko, kuris gali  jūroje išbūti šimtus metų, o žuvys dažnai įsipainioja į tokius tinklus ir žūsta be reikalo. Iš pradžių tai buvo Sotenäs savivaldybės ir vietos bendruomenės narių iniciatyva, vėliau Jūrų atliekų perdirbimo centras sulaukė Švedijos vyriausybės ir įvairių finansavimo programų paramos, pagal kurias visoje Švedijos pakrantėje buvo renkamos, rūšiuojamos ir toliau siunčiamos perdirbti jūros atliekos. „Smögens Nät“ dažnai surenka plūdurus ar kitus dar geros būklės daiktus, kuriuos galima pakartotinai panaudoti remontuojant ar gaminant naujus žvejybos įrankius. Perdirbimo centre taip pat yra kūrybinė erdvė, kuri tarnauja kaip bandymų laboratorija  bendrovėms ar asmenims, norintiems išbandyti ir kurti naujoviškus gaminius iš perdirbtų medžiagų.

Smögen Ale yra pavyzdys įmonės, įkurtos vadovaujantis simbiozės principu. Ši alaus darykla yra vietos iniciatyva, burianti bendruomenę, kuriai rūpi  tvari jūros aplinka. Jų alui gaminti naudojami iš jūros gaunami produktai, pavyzdžiui, jūros dumbliai, jūros druska ir midijų kriauklės, surinktos iš vietos restoranų.

Lietuvos svečių patirtys

Dalyviai pabrėžė, kad „viešasis sektorius vaidina svarbų vaidmenį inicijuojant ir skatinant industrinę simbiozę“, kad reikia „įvairių sektorių koordinavimo“ ir kad „tiesioginis bendravimas ir atvirumas yra būdas sukurti pasitikėjimą tarp žmonių“. Vienas dalyvis pažymėjo, kad „simbiozė pirmiausia susijusi su žmonėmis, o ne su infrastruktūra“.

Žvelgdami į ateitį, Lietuvos dalyviai tikino namo parsivešiantys naujų žinių ir kompetencijų, padėsiančių plėtoti Lietuvos industrinę simbiozę. Jų nuomone, norint judėti į priekį, reikia sudaryti galimybes „užmegzti ryšius ir mokytis iš gerosios patirties“, taip pat skatinti „komunikaciją, kad dalyviai pažintų vieni kitus ir taip sustiprintų norą bendradarbiauti bei imtis pokyčių“. Daugelis sutiko, kad vietos administracija turi imtis pagrindinio vaidmens „inicijuojant ir skatinant industrinę simbiozę“. Tam taip pat turėtų būti numatytas  finansavimas bei paskirti „nuolatiniai darbuotojai, atsakingi už tvarią plėtrą“.

Paklausti, kokių veiksmų turėtų imtis jų organizacijos, vienas akademinės bendruomenės atstovas pabrėžė „galimybę įtraukti industrinės simbiozės kursą kaip pasirenkamąjį dalyką į savo universiteto molekulinės biotechnologijos magistrantūros studijų programą“. Skuodo rajono savivaldybės ir asociacijos „Klaipėdos regionas“ atstovė pažymėjo, kad savivaldybė „ieško bioenergetikos sektoriaus vystytojų ir investuotojų“ ir tikisi, jog „procesas apims tarpsektorinį bendradarbiavimą, naujų partnerysčių  kūrimą ir investicijų pritraukimą“. Kiti pažymėjo, kad turi būti skatinamas dialogas tarp prekybos rūmų, vietos valdžios institucijų, plėtros agentūrų ir investuotojų.

5 industrinės simbiozės pamokos iš  Sotenäs

1. Simbiozei svarbiausia žmonių sąveika, o ne infrastruktūra.
2. Prieiga prie finansavimo ir žinių, testavimo galimybės paspartina novatoriškų simbiozės metodų kūrimą.
3. Pirmiausia – aiški nauda ir pritaikymas. Nesvarbu, koks jūsų tikslas – išvalyti pakrantes ir vystyti turizmą, perdirbti atliekas ar skatinti verslumą – viskas turi atsiremti į gyvybingą verslo modelį.
4. Fizinis artumas. Palengvina komunikaciją ir gali būti labai svarbus keičiantis ištekliais.
5. Istorijų pasakojimas. Sėkmės naratyvo kūrimas yra galinga priemonė, padedanti sukurti bendrą viziją ir pritraukti naujų dalyvių.

Daugiau apie Sotenäs savivaldybės Simbiozės centrą sužinosite pažiūrėję šį video:

Straipsnis parengtas pagal  Nordregio darbuotojų Alberto Giacometti, vyr patarėjas tyrimams,  ir Louise Ögland, patarėja komunikacijai, medžiagą