Atgal

Migracijos ir integracijos temos pastaruosius keletą metų Lietuvai tapo itin aktualios: teko reaguoti į didelius migrantų srautus pasienyje su Baltarusija, o prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, už integraciją atsakingi specialistai ir integracijos politikos formuotojai turėjo dirbti beprecedentėmis sąlygomis.

„Jei tai buvo egzaminas, Lietuva jį puikiai išlaikė. Kiekviena krizė sukuria ir galimybę, tad Lietuvai tai buvo proga per labai trumpą laiką nudirbti tuos darbus, kuriuos reikėjo padaryti jau seniai ir mes juos padarėme“, – apie šaliai tekusius pabėgėlių integracijos iššūkius kalbėjo Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) patarėjas integracijos klausimais Karolis Žibas.

Kartu su kolegomis iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos prisidėjęs prie Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje inicijuoto imigrantų ir pabėgėlių integracijos projekto „For–In“, integracijos ekspertas pasidalijo mintimis apie tai, su kokiais migracijos ir integracijos iššūkiais tenka susidurti šiandien ir kokius žingsnius Lietuva turi žengti, kad užsieniečiai, pasirinkusieji mūsų šalį savo namais, sėkmingai įsilietų į visuomenę.

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, į mūsų šalį atvyko daugiausiai pabėgėlių nei kada nors anksčiau per visą mūsų istoriją, todėl institucijos ir visuomenė į šią situaciją turėjo reaguoti labai greitai bei išskirtinėmis sąlygomis. Kokia situacija yra šiandien?

Reikia pripažinti, kad ukrainiečių situacija Lietuvoje buvo tam tikras šokas, kuris suteikė galimybę ir priežastį, kad Lietuva ir kitos valstybės regione pradėtų stiprinti savo integracijos sistemas. Taip ir atsitiko. Reikia paminėti, kad nei Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ar kitose šalyse niekas integracijos sistemų nepradėjo kurti nuo nulio, jos jau egzistavo, tačiau ukrainiečių priėmimas buvo nauja patirtis.

Lietuva, dar 2015–2016 metais dalyvaudama Europos Sąjungos perkėlimo programoje ir priimdama pabėgėlius iš Sirijos, pradėjo stiprinti prieglobsčio gavėjų priėmimo ir pabėgėlių integracijos sistemą. Kitaip tariant, Lietuvai nacionaliniame lygmenyje ši tema nebuvo nauja, tik jokios abejonės, kad, kai kalbame apie mažiau nei tūkstantį perkeltų asmenų 2016 metais (tuo metu Lietuva iš karto tūkstančio neperkėlė, tai turėjo padaryti per keletą metų) ir kai kalbame apie dešimtis tūkstančių žmonių per du mėnesius, skirtumas tikrai yra. Tai, ką padarė Lietuva ir kitos šalys, turėtų būti dokumentuojama kaip geroji praktika, nes su situacija buvo susitvarkyta itin gerai.

Jei didiesiems miestams, ministerijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms tos temos nėra naujos, nes jie integruoja pabėgėlius jau keliasdešimt metų, tai didžiajai daliai savivaldybių tai buvo naujiena – didžioji dalis savivaldybių iki šiol buvo turėjusios vos vieną-du pabėgėlius arba išvis nebuvo susidūrusios su pabėgėlių integracijos klausimais, tad joms tai buvo tam tikras iššūkis.

Dėl karo Ukrainoje Lietuvoje per trumpą laiką įvyko beprecedentis resursų mobilizavimas, atsirado politinė valia kurti integracines sistemas ir nacionaliniame, ir vietos lygmenyje, buvo labai daug privačių ir savanoriškų iniciatyvų, ir visa tai sudarė sąlygas rezultatui, kurį galime vadinti integracija per visos visuomenės įsitraukimą.

Ilgalaikėje perspektyvoje šis atsakas su visomis patirtimis apie tai, ką reiktų daryti ir ko ne, tikrai turėtų būti panaudotas ne tik ukrainiečių priėmimui, bet ir visų kitų pabėgėlių integracijos patirčiai. Galvojant apie ekonominę viešosios politikos įgyvendinimo logiką, juk tarptautiniai donorai, ES fondai, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra į žmogiškuosius ir finansinius šios problemos sprendimus investavo labai daug, tad norėtųsi, kad nauda nebūtų trumpalaikė ir skirta vienai grupei, o tas žinias ir strategiškai sudėliotus resursus būtų galima taikyti ir kitoms pabėgėlių grupėms. Ir dabar, ir ilgalaikėje perspektyvoje – matome, kad migracija ir prieglobsčio prašytojų srautai didėja, o šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 110 milijonų perkeltų žmonių.

Minėjote, kad kai kurioms savivaldybėms pabėgėlių priėmimas buvo netikėta situacija, kuriai buvo nepasirengta, bet stebėjome beprecedentį visos visuomenės susitelkimą. Praėjus dvejiems metams matome, kad didelė dalis atvykusių ukrainiečių sėkmingai įsitvirtino ir pozityviai įvertino mūsų socialines bei švietimo paslaugas. Gal ši situacija mums patiems leido iš šono pažvelgti į savo pačių gyvenimo kokybę, kurios gyvendami šioje šalyje mes jau nevertiname?

Nors ir kaip brutaliai skamba, šis baisus Rusijos karas Ukrainoje parodė, kad kiekviena krizė atneša ir galimybių. Lietuva ne tik ištestavo, bet ir sustiprino integracijos sistemą bei toliau tai daro plėtodama psichosocialinių paslaugų teikimą, individualios pagalbos pažeidžiamiems asmenims ir kitas sistemas. Būtina užtikrinti, kad reikiamas paslaugas gautų ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir pabėgėliai, ir kalbu ne tik apie žmones iš kultūriškai artimos Ukrainos, bet ir atvykusius iš Sirijos ar Afganistano.

Nepamirškime, kad visuomenės nuostatos, kurias fiksuoja akademiniai tyrimai, rodo nuomonių skirtumus: matome, kad dalis visuomenės pritaria pabėgėlių perkėlimui iš Ukrainos, bet kur kas mažesnė dalis pritaria pabėgėlių perkėlimui iš kultūriškai tolimesnių šalių. Vien tik politinė valia nėra lemiantis veiksnys, toks veiksnys yra pati visuomenė, kuri ukrainiečių atveju buvo labai įtrauki.

Kaip manote, ar čia lemiamą vaidmenį suvaidino kultūrinis artumas? Pirmųjų į Lietuvą perkeltų pabėgėlių greitai neliko, gal mūsų šalis jiems pasirodė nepatraukli?

2015–2016 m. perkeltų asmenų ir ukrainiečių situacija kardinaliai skiriasi tiek dėl teisinės bazės, tiek ir dėl solidarumo. Kada pabėgėliai dažniausiai jaučiasi priklausantys šaliai ir naujai bendruomenei? Tada, kai suveikia integracija visa visuomenės įtrauktimi. Kai šiuos žmones priima savivaldybė, vietos bendruomenė ir kaimynai, nes per televizorių mato, kad pabėgėlius priima ir prezidentas, ir ministerijos. Įsivaizduokite, kokią žinutę tai siunčia šiam žmogui: mes jūsų laukiame ir padarysime viską, kad jums būtų gerai. Tai ir įvyko su ukrainiečiais.

Nepamiškime, kad Lietuvoje gyvena pabėgėliai iš Čečėnijos, politiniai pabėgėliai iš Turkijos ir Baltarusijos, pabėgėliai iš Sirijos ir Afganistano – Lietuvoje jų yra nemažai ir vieni čia gyvena jau du dešimtmečius, kiti vos penkerius metus, tačiau šie žmonės čia gyvena turėdami prieglobsčio prašytojo statusą ar papildomą apsaugą, tačiau tai nėra prilyginama ukrainiečiams, atvykusiems dėl karo, kurie naudojasi laikina apsauga. Panašu, kad viešojo diskurso prasme, ukrainiečiai sulaukia didžiausio dėmesio tiek dėl geopolitinės situacijos, tiek ir dėl fakto, kad jie sudaro didžiąją daugumą Lietuvos pabėgėlių.

Lietuvos vaidmuo tarptautiniuose migracijos procesuose keičiasi. Jeigu pažiūrėsime migracijos departamento duomenis, Lietuvoje užsieniečių skaičius nuolatos auga ir šiemet pirmą kartą istorijoje peržengė 200 tūkstančių žmonių. Palyginimui, prieš dešimt metų užsieniečių būta 30–40 tūkstančių.

Kalbėti apie Lietuvą, kaip apie tranzito šalį, nebėra prasmės ir, žiūrint į šiuos skaičius, labai svarbu, kad Lietuvai pavyktų padaryti taip, kad ukrainiečiams skirta parama būtų ilgainiui prieinama visiems. Tada tikrai strategiškai galėsime panaudoti visus resursus, kuriuos su savimi atsineša pabėgėliai ir imigrantai, ir taikyti tokią integraciją, kad visi turėtų galimybę dirbti, mokėti mokesčius ir oriai gyventi.

Kaip jau minėjau, Lietuva dar prieš karą Ukrainoje tapo nebe tranzito, o tikslo šalimi, ir tai labai natūralus procesas, jau ne kartą stebėtas kitose šalyse. Prisimenu, Airija turėjo didelius demografinius nuostolius dėl emigracijos, o paskui staiga iš emigracijos pasikeitė į imigracijos – dabar tas procesas vyksta su Lietuva. Be to, panašu, kad didėja ir lietuvių grįžtamosios migracijos potencialas, kuriems taip pat bus reikalinga reintegracinė sistema, nes dalis jų gali nekalbėti lietuviškai ar jiems reikės sustiprinti lietuvių kalbos žinias. Reintegracija gali būti susijusi ir su darbo rinka, tad šios temos diapazonas yra labai didelis ir su tuo reikia nuolat dirbti.

Kalbant apie užsieniečius ir integraciją, dažnai stereotipiškai manoma, kad pagalbos reikia pabėgėliui, kuris atvyko su vienu lagaminu, bet juk visuomenėje yra ir užsieniečių, kurie turi darbą, pajamas, bet gyvena socialiai labai apribotą gyvenimą. Ar tikslinga integraciją plėsti įtraukiant ir tuos, kurie yra ekonomiškai savarankiški, bet gana izoliuoti kultūriškai?

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pabėgėliams iš Ukrainos taikomos specialios priemonės. Būtent dėl jų pažeidžiamumo, psichologinės situacijos reikalingos greitesnės ir didesnės investicijos į jų pirminę integraciją. Tyrimai rodo, kad, kuo greičiau sureaguosime į šių žmonių poreikius čia ir dabar, tuo geresnį integracinį rezultatą turėsime ilgalaikėje perspektyvoje. Tik atvykusiam ir informacinių technologijų (IT) srityje dirbančiam indui, kuris uždirba dvigubai didesnį nei vidutinis atlyginimą, juk tą pačią dieną nereikia psichosocialinės pagalbos, psichologo ar sveikatos paslaugų, bet ilgalaikėje perspektyvoje jam reikia tam tikro paketo, kuris skiriasi nuo būtino sirui, afganui ar ukrainiečiui. Integracijos sistema turi būti taikoma visiems, bet vieniems reikia tam tikrų priemonių, o kitiems ne – kalbu apie tam tikrus mechanizmus, kurie individualizuoja paslaugas.

Ar reikia sunerimti, kad lietuvių noras padėti ukrainiečiams pabėgėliams po truputį mažėja?

Dabar, kai jau nesame kritinėje padėtyje, o prasideda ilgieji integracijos procesai, mums nereikia, kad visa visuomenė ir bendruomenės būtų mobilizuotos šimtu procentų šiam klausimui. Kai kalbame apie ilgalaikes strategijas, turime nusiraminti ir apie esamą padėtį pradėti galvoti strategiškiau. Turi suveikti pati integracijos sistema, kuri numato, kad savivaldybės ir toliau integruos pabėgėlius, o nevyriausybinis sektorius turi padėti savivaldai užkimšti skyles, kur pati savivalda to padaryti negali dėl žmogiškųjų resursų trūkumo ar kitų priežasčių. Šiuo keliu Lietuva žingsnis po žingsnio eina.

Pasibaigė dvejus metus trukęs integracijos patirčių mainams skirto projekto „For–In“ pirmasis etapas, kaip sekėsi jam ruoštis ir jį įgyvendinti?

Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje buvo pagrindinis projekto partneris. Kadangi Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) biuras iš Stokholmo kuruoja penkias Šiaurės ir tris Baltijos regiono šalis, esame būtent ta organizacija, kuri gali efektyviai paskatinti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą. Pirmasis projekto variantas buvo parengtas dar iki karo, bet prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, 90 procentų parengtos projekto medžiagos išmetėme į šiukšlių dėžę ir pradėjome dirbti iš naujo – tai buvo darbas realiu laiku dėl realių rezultatų.

Džiaugiuosi, kad mums pavyko būti tokiems lankstiems, kad sugebėjome atliepti visus vietos lygmens poreikius. „For–in“ tampa ne tik Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo, bet ir kompetencijų platforma, tam tikrų instrumentų rinkiniu. Ši platforma padeda pažinti Šiaurės šalių integracines sistemas, kurios 20–30 ar net 50 metų integruoja šimtus tūkstančių pabėgėlių, lyginant su Baltijos šalimis, kurios tik po Ukrainos atvejo pradėjo stiprinti tą darbą, ir kartu skatina kiekvieną iš partnerių kurti savo holistinę integracinę sistemą.

Svarbu, kad galėtume pasiimti geriausią patirtį iš to, kas buvo padaryta ir kartu turime pasimokyti iš to, ko Lietuvai ir kitoms šalims daryti nereikėtų.

Projekto metu jums teko lankytis įvairiose Šiaurės šalių institucijose, bendravote su organizacijų atstovais ir ekspertais, kokia patirtį galime perimti?

Kad ir kaip tai skambėtų, pasaulyje nėra nei vienos tobulos integracinės sistemos ir, tikriausiai, tokios niekada nebus, nes integracija yra tęstinis procesas. Dėl skirtingų žmonių migracijos ir jų poreikių kaitos, tos sistemos turi prisitaikyti ir keistis, būtent dėl skirtingų žmonių poreikių tai niekada nebus baigtinis ar fiksuotas procesas, dėl to mes jį turime nuolat tobulinti, kritiškai dekonstruoti ir nuolat sekti, ką iš jo galima pasiimti geriausio ir kokybiškiausio.

Skirtingose šalyse projekto partnerėse esama labai skirtingų dalykų, tad ir projekto metu tam tikras praktikas bandėme sujungti su atitinkamais tikslais bei prioritetais. Baltijos šalių integracijos praktikai ir ekspertai vyko į studijų vizitus ir mokymus apie tai, kaip sistemiškai įtraukti pabėgėlių ir imigrantų bendruomenes, kaip strategiškai šie žmonės turi tapti ne tik integracinių priemonių gavėjais, bet ir jų dizaineriais.

Norėčiau paminėti labai išskirtinius pavyzdžius iš Suomijos. Viena jų – Suomijoje įsteigta institucija „The Advisory Board for Ethnic Relations“ (ETNO), kuri veikia kaip platforma dialogui nacionaliniame lygmenyje. Tai viena iš labai svarbių platformų, kurios užtikrina, kad vyktų dialogas tarp dialogo grupių, nevyriausybinių organizacijų vietos lygmenyje ir nacionalinės vyriausybės, ministerijų. Suomijoje taip pat veikia iniciatyva „Neighborhood mothers“ („Kaimynystės mamos“), kurios per kultūriškai jautrią kalbą bando įgalinti migrantes ir pabėgėles moteris, ypač tas, kurios iškritusios iš darbo rinkos.

Danai turi puikiai išvystytą sistemą, kurioje suderintas kalbos ir profesinių įgūdžių mokymas. Ten labai svarbus savivaldybės integracinis mandatas, kuris numato labai glaudų savivaldos bendradarbiavimą su nevyriausybiniu sektoriumi organizavimo, koordinavimo ir sisteminiame lygmenyse – nevyriausybinės organizacijos matomos kaip strateginiai partneriai savivaldai. Švedų sistema pasižymi dideliu inovatyvumu: vykome į Skonės regioną, kuriame veikiančios institucijos itin sėkmingai taiko psichologinės pagalbos ir psichinės sveikatos bei gerovės užtikrinimo metodą integracijoje – jų praktiką, kaip itin progresyvią, įvertino ir Pasaulinė sveikatos organizacija.

Su lietuviais projekte dalyvavo ir estai bei latviai, ar visų trijų turimi iššūkiai kuriant sėkmingas integracijos sistemas yra panašūs, ar turime skirtumų?

Visų Baltijos šalių atstovai gilino savo žinias apie integracijos požiūrius, instrumentus, kaip kurti integracines paslaugas, kas veikia, kas nelabai. Jei kalbėsime apie tai, su kokiomis problemomis šiuo metu susiduria šiose šalyse esantys ukrainiečiai, tai jos yra ganėtinai panašios, tačiau ir šiek tiek skiriasi – tiek institucine sąranga, tiek teisine baze. Bet šie skirtumai tam tikra prasme sukuria dėkingą situaciją mokymuisi. Labai svarbu užmegzti ir tikslinį bendradarbiavimą tarp, pavyzdžiui, Vilniaus ir Rygos, Vilniaus ir Talino ar kurortinių miestų, svarbu, kad keitimuisi gerosiomis praktikomis susijungtų tam tikros savivaldybės, kurios turi panašų industrinį profilį. Tai leidžia pasimokyti iš labai panašaus konteksto.

Pabėgėliai atvyksta ne į ministeriją ar šalį, bet į konkrečią savivaldybę ir visos savivaldybės turi užtikrinti prieigą prie būtinųjų paslaugų, kurios aiškiai nurodomos direktyvos poįstatyminiuose aktuose, bet, be jokios abejonės, skirtingose vietose skiriasi dirbančių specialistų kompetencijos. Vienos savivaldybės plėtoja papildomus projektus, turi gerus kontaktus su nevyriausybinėmis organizacijomis ir daro žymiai daugiau dalykų, kurie net nenumatyti direktyvoje, kitose savivaldybėse specialistai turi mažiau kompetencijų, mažiau nevyriausybinio sektoriaus atstovų, tad ir integracinis paketas ukrainiečiams yra kiek kitoks. Projektas „For-in“ skirtas savivaldai, kurią būtina stiprinti, kad ateityje integracinis paketas būtų vienodai holistiškai geras visiems.

Kokiomis patirtimis su jumis pasidalijo kartu projekte dalyvavę kolegos iš Lietuvos, kokie jų įspūdžiai?

Iš tiesų apie tai kalbėjomės ir kai kurie atvirai pripažino, kad iki kai kurių skandinavų sėkmingai vystomų paslaugų ir požiūrio į integracijos klausimus mūsų dar laukia ilgas kelias, tad svarbu atsirinkti, ką galime pritaikyti sau čia ir dabar. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Suomijoje labai populiaru, kad patys pabėgėliai yra integracijos paslaugų kūrėjai ir įgyvendintojai. Sutinku, kad šiuo metu mažame Lietuvos miestelyje to padaryti nei šiandien nei ryt to nebus galima, nes paprasčiausiai nėra tokios populiacijos, iš kurios būtų galima per trumpą laiką „užauginti“ specialistą, kalbantį arabiškai. Natūralu, kad skiriasi migracijos patirties ir istorijos sprendimai, natūralu, kad, kai Šiaurės šalys integruoja pabėgėlius jau dešimtmečius, tai ir resursai kitokie, jie gali sau leisti pasitelkti ekspertus iš pačių integruojamų bendruomenių. Į Baltijos šalis tokia praktika dar tik ateina. Kiti kolegos surado tam tikrą patvirtinimą, kad šiuo metu rasti integracijos regionuose sprendimai yra teisingi ir savalaikiai.

„For-in“ projektas bus tęsiamas, o jo fokusas bus skirtas psichologinės sveikatos ir kalbos mokymo temoms, kodėl būtent šie aspektai tokie svarbūs, kalbant apie pabėgėlių integraciją Lietuvoje?

Kalbant apie 2022–2023 m. vykdytą projektą ir kitą jo etapą nuo 2024 metų, tai nuo kompetencijų centrų stiprinimo pereiname prie labai konkrečių specializacijų pagal Baltijos šalių vyriausybių prioritetus.

Kai pagal perkėlimo programą į Švediją atvyksta siras ar afganas į Lietuvą, jis gauna pabėgėlio statusą, tai reiškia, kad jis turės leidimą gyventi, o ateityje net galimybę gauti pilietybę, tad ir į jo integracijos procesą žiūrima kaip į ilgalaikę viziją. Su ukrainiečių situacija viskas kitaip, tad ir lankstumas yra būtinas, tačiau iš trumpalaikės situacijos viskas krypta į ilgalaikę. Pati laikinosios apsaugos direktyva taip pat pratęsta iki 2025 metų kovo ir neaišku, kas toliau bus, tad grįžtame prie ilgalaikės integracijos temos, įskaitant ir kalbą. Ilgalaikėje perspektyvoje, norint išnaudoti ukrainiečių potencialą 100 procentų – kad mokytojas ir psichologas nedirbtų indų plovėju (sakau tai su visa pagarba šiam darbui), kalba reikalinga.

Džiaugiamės, kad prie to galėsime prisidėti, supažindinti Lietuvoje dirbančius specialistus su skirtingomis praktikomis, kaip kad, pavyzdžiui, kalbos kursai, derinami su profesiniais kursais, kaip pasitelkiant nevyriausybinį sektorių integruoti kalbos mokymąsi į darbo vietą ar kt. Kalbant apie psichosocialines paslaugas, tai vienas iš esminių integracijos pagrindų – jei žmogus nesijaučia psichosocialiai saugus, jo įsitraukimas į integracijos procesus ir gaunamos paslaugos nebus efektyvios.