Atgal

Susiduriant su šiandieniniais geopolitiniais, saugumo ir visuomenių atsparumo iššūkiais, itin svarbiu veiksniu užtikrinant tvarų ir savalaikį atsaką į kylančias grėsmes tampa glaudus bendradarbiavimas tarp Šiaurės ir Baltijos šalių.

Šiai svarbiai temai ir buvo skirta Vilniuje vykusi diskusija „Bendru kursu: Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas šiandien ir rytoj“ (angl. „Navigating Together: Nordic-Baltic Cooperation Today and Tomorrow“), kurioje dalyvavo Šiaurės ministrų tarybos Generalinė sekretorė Karen Ellemann, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Jonas Survila bei Švedijos užsienio reikalų ministerijos Europos ir Šiaurės Amerikos departamento direktorė Cecilia Ruthström-Ruin.

Šiaurės auksas – stiprios demokratijos

Šiaurės šalių dienos, kuri kasmet minima kovo 23-ąją, proga surengtą diskusiją apie tai, kaip stiprinti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę padėtį bei pasaulinius iššūkius moderavęs profesorius Ramūnas Vilpišauskas pabrėžė, kad Baltijos ir Šiaurės šalių draugystė skaičiuoja dešimtmečius, nes prasidėjo dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę.

„Itin vertiname Šiaurės šalių diplomatinę, ekonominę ir politinę paramą Lietuvai, nes mūsų bendradarbiavimas prasidėjus nepriklausomybės judėjimams tik stiprėjo. Puikiai pamenu, koks svarbus anuomet mūsų šaliai siekiant nepriklausomybės buvo danų, švedų ir suomių palaikymas – jie pasitelkė visas įmanomas priemones, kad galėtų padėti mūsų kelyje į demokratiją“, – renginio pradžioje kalbėjo R. Vilpišauskas.

Visgi, nors Šiaurės ir Baltijos šalys per pastaruosius dešimtmečius sukūrė pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstus santykius bei įgyvendino daugybę bendrų projektų, diskusijos dalyviai sutarė, kad šiandien turime vieną svarbiausių šio regiono valstybėms kylančių klausimų – kaip proaktyviai kartu reaguoti į geopolitinę situaciją ir ko reikia, kad jau šiandien rastume sprendimus, padėsiančius užsitikrinti atsaką į šiuos iššūkius ateityje?

„Mes visi žinome šių dienų geopolitinę situaciją, tačiau norėčiau būti optimistė ir žvelgti pozityviai, nes šiandien to labai reikia. Tiesiog pasižiūrėkime į Šiaurės ir Baltijos šalių istoriją: turime stiprias demokratijas bei atviras liberalias ekonomikas ir tai yra mūsų brangiausias resursas – mūsų auksas. Tačiau neturėtume to priimti kaip duotybės, todėl bendradarbiavimas tarp regiono valstybių turi vykti visais lygiais, kaip ir privalu išnaudoti visas jo siūlomas galimybes – ir toliau sėkmingai kurti ryšius tarp žmonių ir mainytis patirtimi“, – pabrėžė K. Ellemann.

„Visuose be išimties Šiaurės ministrų tarybos susitikimuose ir diskusijose yra skiriamas dėmesys atsparumui. Atsparumą suprantame plačiąja prasme – tai ir žaliasis kursas, tvarus vystymasis, stiprios demokratijos ir laisvi, nieko neįtakojami rinkimai“, – diskusijos metu sakė K. Ellemann ir pridūrė, kad, kalbėdami apie ateitį, „turime klausti, ne ką mes galime padaryti, o ką privalome daryti ir ko turime reikalauti iš savo vyriausybių, kad būtų daroma“.

Naują puslapį verčia Švedija

Žvelgiant į šių dienų geopolitinę situacija ir vertinant jos pokyčius, Šiaurės šalių bendradarbiavimo kontekste itin svarbus naujųjų NATO narių – Suomijos ir Švedijos – prisijungimas. Tame esama tam tikros simbolikos: Švedijai prisijungus prie NATO 2024-aisiais, Lietuva kaip tik mini savo narystės šioje organizacijoje dvidešimtmetį, be to, praėjo dvidešimt metų nuo oranžinės revoliucijos pradžios, kai ir Ukraina turėjo tokį siekį, tačiau narystės perspektyvos sulaukė tik prieš dvejus metus.

Diskusijoje dalyvavusi buvusi Švedijos ambasadorė Lietuvoje, šiuo metu – Švedijos užsienio reikalų ministerijos Europos ir Šiaurės Amerikos departamento direktorė Cecilia Ruthström-Ruin pabrėžė, kad Švedijos prisijungimas prie šio gynybos aljanso neabejotinai atverčia naują Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo puslapį bei esmingai keičia gynybos situaciją.

„Visus tuos metus, kai nebuvome NATO nare, tam tikrų problemų nebuvo galima tiksliai spręsti , pavyzdžiui, Lietuvoje dėliojamuose gynybos scenarijuose buvo sunku nuspėti, kas dėtųsi Švedijos teritorijoje. Šiandien ši narystė atneša stiprybę, nuspėjamumą ir stabilumą regione, be to, išnyksta barjerai, kurie egzistavo diskutuojant tam tikrų problemų kontekste“, – kalbėjo ji.

Į klausimą, kokį didžiausią pasiekimą galėtų išskirti, kalbant apie Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą, C. Ruthström-Ruin teigė, kad jos atsakymas telpa į vieną žodį – „pasitikėjimas“: „Žinoma, tai svarbu visose srityse, bet, jei pažvelgsime į politinį lygį, akcentuočiau pasitikėjimą tarp lyderių, kuris sukuria galimybes toms diskusijoms, kurias ne visada paprasta organizuoti dideliuose formatuose. Neformalus bendravimas, kokį mes turime Šiaurės ir Baltijos šalių aštuoneto formate (Nordic-Baltic Eight, NB8) neretai tampa pagrindine stiprybe ir įgalina labai lanksčiai reaguoti į iškylančias problemas. Žvelgiant retrospektyviai į ilgesnį laikotarpį, pasakyčiau, kad pats didžiausias pasiekimas yra tai, jog trys Baltijos šalys tapo ES ir NATO narėmis. Galime tik įsivaizduoti, kokia situacija būtų šiandien, jei to nebūtų įvykę.“

Diskusijos dalyviai (iš kairės): Šiaurės ministrų tarybos Generalinė sekretorė Karen Ellemann, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Jonas Survila, Švedijos užsienio reikalų ministerijos Europos ir Šiaurės Amerikos departamento direktorė Cecilia Ruthström-Ruin ir prof. Ramūnas Vilpišauskas

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Jonas Survila

Švedijos užsienio reikalų ministerijos Europos ir Šiaurės Amerikos departamento direktorė Cecilia Ruthström-Ruin

Šiaurės ministrų tarybos Generalinė sekretorė Karen Ellemann

Vertybėmis grįsta užsienio politika

Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos užsienio reikalų viceministras J. Survila pabrėžė, kad Šiaurės šalių politika – tai vertybėmis grįsta užsienio politika ir, kad Lietuva taip pat laikosi šios krypties. Anot jo, tai įrodo ir tokie pavyzdžiai, kaip, kad Vilniuje prieglobstį radusi rusų opozicija ir demokratinės Baltarusijos lyderė. „Tikiu, kad iš tiesų tai Aleksandras Lukašenka yra opozicija savo žmonėms, kaip ir teisei bei teisėtumui. Demokratiją, žmogaus teises, teisės viršenybės principus giname ir puoselėjame savo visuomenėse, o Šiaurės šalys nuo pat mūsų nepriklausomybės atgavimo įkvėpė mus ir padėjo nubrėžti tam tikrus orientyrus šiame kelyje.“

J. Survila priminė ir vieną itin simbolišką faktą iš 1990-ųjų metų: Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo aušroje Švedijos sostinėje Stokholme pirmadieniais vykdavo šių šalių kovos už savo laisvę palaikymo akcijos, o šiuo metu Lietuvoje rašytojas ir aktyvus visuomenininkas Arkadijus Vinokuras kiekvieną pirmadienį buria žmones į su Rusijos agresija kovojančios Ukrainos palaikymo mitingus. Šis simbolinis veiksmas, pasak viceministro, įkvėptas būtent Šiaurės šalių pavyzdžio.

Anot J. Survilos, šiuo metu svarbiausiais prioritetas yra padėti Ukrainai laimėti karą prieš agresorių, o tam būtina mobilizuoti visus išteklius ir įtikinti kitus daryti tą patį.

„Kylio instituto duomenimis, Baltijos ir Šiaurės šalys yra tarp paramos teikėjų lyderių (skaičiuojant pagal skiriamą paramos procentą nuo BVP)), bet to, kad esame pasaulio penketuke, tikrai negana – turime įtikinti užsienio partnerius ne tik tęsti, bet ir dar labiau sustiprinti savo pastangas. Labai svarbu turėti pozityvią ateities viziją, kuri mus mobilizuotų siekti ne tik pergalės Ukrainai, bet ir būti atsparesniais, žalesniais, konkurencingesniais. Žinoma, tokia vizija neturėtų būti tik žodžiai, o konkretūs veiksmai, iniciatyvos, bendradarbiavimo formatai“, – apie bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis kalbėjo viceministras.

Be pasitikėjimo, kitas kertinis žodis geriausiai apibūdinantis Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą, pasak J. Survilos, galėtų būti integracija. „Mūsų atveju tai reiškė Šiaurės šalių paramą, žinias ir patirtį Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims siekiant narystės NATO ir ES. Šiandien galėtume tęsti šią misiją, padėdami Ukrainai integruotis į ES ir NATO, taip pat į europinę šeimą kuo sparčiau įsilieti Moldovai ir to norinčioms Pietų Kaukazo valstybėms“, – teigė viceministras.

Ar grėsmės akivaizdoje daroma pakankamai?

Pasikeitus regiono geopolitinei ir saugumo situacijai, neretai keliamas klausimas, ar šalys yra pasirengusios kovai su grėsmėmis?

Anot K. Ellemann, šiuo metu išskirtinis dėmesys turi būti skiriamas pilietinės visuomenės stiprinimui. „Akivaizdu, kad esame naujoje situacijoje, pokyčiai nėra lengvi, turime permąstyti tam tikrus momentus politinėse programose, ypač kai kalbama apie su visuomenės atsparumu susijusias temas. Tokioje grėsmės situacijoje, kai Europa kare, mes negalime pamiršti civilinės visuomenės vaidmens, todėl ir renginio pradžioje minėjau mūsų „auksą“ – pasitikėjimą bei stiprią demokratiją. Atvirai kalbant, esu sužavėta, kiek jums pavyko pasiekti ir kokį pokytį tai duoda ilgalaikėje perspektyvoje“, – kalbėjo Šiaurės ministrų tarybos Generalinė sekretorė.

Šiai minčiai pritarė ir C. Ruthström-Ruin, primindama, kad itin pravartu civilinės gynybos mokytis iš suomių, kurie labai sėkmingai yra suformavę nacionalinį rezervą, o kartu pravartu prisiminti ir praeities patirtis: „Švenčiant Švedijos tapimą NATO nare, mūsų karalius citavo brošiūrą, kuri buvo išleista 1960-aisiais ir kurios pagrindinę informaciją buvo galima rasti kiekvienuose namuose telefonų knygos pabaigoje – ji vadinosi „Jei kiltų karas“. Šią tradiciją išlaikėme ir šiuo metu dirbame prie naujos brošiūros versijos, kuri vadinsis „Jei kiltų karas ar krizė“. Neramiais laikais labai svarbus visuomenės vaidmuo, nes veikdami kartu, stiprindami bendradarbiavimą, keisdamiesi patirtimi, stiprindami savivaldą ir pažiūrėdami skirtingus sprendimus nacionaliniuose valstybių lygiuose, galime daug padaryti ir daug laimėti“.