Šiandien kalbėti apie tokį santykį jau būtų sunku. Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos ir NATO narėmis, jų ekonomikos ir institucijos priartėjo prie Šiaurės šalių, o geopolitiniai pokyčiai aplink Baltijos jūrą privertė aštuonias valstybes dar dažniau veikti kartu.
Todėl praėjus 35 metams klausimas jau kitas: ar Šiaurės ir Baltijos valstybės tebėra dvi kaimyninių šalių grupės, ar aplink Baltijos jūrą formuojasi vienas bendromis vertybėmis grįstas regionas?
Apie tai festivalyje „Būtent!“ diskutavo buvusi Lietuvos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, buvęs Švedijos užsienio reikalų ministras Tobiasas Billströmas, VU TSPMI docentas Liutauras Gudžinskas ir Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius Ole Andreas Lindemanas. Diskusiją moderavo Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktorius Linas Kojala.
Regioną suartino ne vien geografija
Ryškus Šiaurės ir Baltijos šalių vienybės pavyzdys, pasak diskusijos dalyvių, yra parama Ukrainai. Ingrida Šimonytė ją vadino vienu aiškiausių įrodymų, kad aštuonios valstybės jau geba veikti kaip gana vientisas politinis blokas.
Baltijos valstybės Rusijos keliamą grėsmę ypač aiškiai akcentavo dar prieš plataus masto karą su Ukraina. 2022-ieji tapo lūžio tašku visam Šiaurės ir Baltijos regionui. Karas dar labiau suartino valstybių grėsmės vertinimą ir paskatino glaudesnį bendradarbiavimą saugumo srityje.
Ingrida Šimonytė, Seimo narė, buvusi Lietuvos ministrė pirmininkė
„Supratimas, kad tai yra bendra grėsmė mums visiems, mūsų gyvenimo būdui ir tam, kuo norime būti šiame pasaulyje ir šiame žemyne, dabar yra labai stipriai įsišaknijęs“, – sakė I. Šimonytė.
Karas Ukrainoje tapo ir vienu iš įvykių, galutinai pakeitusių regiono saugumo architektūrą. Suomijai ir Švedijai įstojus į NATO, visos aštuonios NB8 valstybės pirmą kartą atsidūrė tame pačiame kariniame aljanse.
Pasak T. Billströmo, tai pašalino ilgą laiką egzistavusią kliūtį glaudesniam bendradarbiavimui. Anksčiau Šiaurės ir Baltijos šalys galėjo tartis dėl infrastruktūros, telekomunikacijų, socialinių ar ekonominių klausimų, tačiau saugumo tema neišvengiamai atsimušdavo į skirtingą valstybių statusą.
„Šiandien visa tai jau istorija. O jeigu gali kalbėti apie saugumo politiką, gali kalbėti apie viską“, – teigė buvęs Švedijos užsienio reikalų ministras.
Jis kaip konkretų naujos situacijos pavyzdį išskyrė reakciją į incidentus Baltijos jūroje ir kritinės infrastruktūros apsaugą. Bendros NATO struktūros, regioniniai formatai, pakrančių apsaugos institucijos, telekomunikacijų bendrovės ir infrastruktūros savininkai šiandien gali koordinuoti veiksmus gerokai greičiau nei anksčiau.
Tačiau vien geopolitika, pasak diskusijos dalyvių, tokio artumo nebūtų sukūrusi.
Bendradarbiavimas, kuris prasidėjo gerokai prieš krizę
Ole Andreas Lindemanas ragino dabartinio regiono vieningumo nepradėti skaičiuoti nei nuo 2022-ųjų, nei nuo 2014 metų. Jo teigimu, gebėjimas kartu reaguoti į saugumo krizes atsirado todėl, kad per kelis dešimtmečius buvo sukurtas tarpusavio pasitikėjimas.
Ole Andreas Lindeman, Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius
„Kai mums jo prireikė, jis neatsirado iš niekur – jau turėjome tam tvirtus pagrindus. Juos sukūrė pasitikėjimas, bendros vertybės ir bendras tapatumas“, – sakė Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius.
Atkūrusios nepriklausomybę Baltijos valstybės sąmoningai ieškojo vietos Šiaurės Europos politinėje erdvėje, o Šiaurės šalys aktyviai įsitraukė kuriant naujas institucijas, perduodant administracinę patirtį ir remiant Baltijos šalių europinę integraciją.
Tačiau šiandien šis santykis, anot I. Šimonytės, jau pasikeitęs iš esmės.
„Dabar tai daug mažiau mentoriaus ir mokinio santykis. Tai tapo tikra partneryste, nes šiandien jau yra nemažai dalykų, kuriais mes galime pasidalyti su Šiaurės šalimis taip pat, kaip jos gali dalytis su mumis“, – kalbėjo ji.
Būtent šį virsmą galima laikyti vienu svarbiausių 35 metų bendradarbiavimo rezultatų. Baltijos šalys nebėra vien paramos ar patirties gavėjos. Jų pačių patirtis – nuo saugumo ir Rusijos grėsmės vertinimo iki skaitmenizacijos bei transformacijos po sovietinės okupacijos – tampa svarbi visam regionui.
T. Billströmas priminė ir Švedijos stojimo į NATO procesą. Pasak jo, Baltijos valstybių parama Stokholmui buvo išskirtinė.
„Buvo labai mažai valstybių, kurios NATO viduje taip sunkiai dirbo, kad Švedija kuo greičiau taptų nare“, – sakė jis.
Artėjame ir institucijomis, ir visuomenėmis
Regiono integraciją galima matuoti ne tik ministrų susitikimų ar bendrų deklaracijų skaičiumi. L. Gudžinskas atkreipė dėmesį į daug lėtesnius visuomeninius pokyčius – žmonių tarpusavio pasitikėjimą, pasitikėjimą valstybės institucijomis ir korupcijos kontrolę.
Liutauras Gudžinskas, VU TSPMI docentas
Šiose srityse tarp Baltijos ir Šiaurės valstybių skirtumų dar yra, tačiau per du dešimtmečius Baltijos šalys pastebimai priartėjo prie šiaurietiškų standartų. Kaip vieną pavyzdžių jis pateikė „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksą: visos trys Baltijos valstybės per du dešimtmečius jame reikšmingai pakilo, o Estija jau atsidūrė greta dalies Šiaurės valstybių.
„Jeigu Šiaurės šalys yra vienos sėkmingiausių pasaulyje, Baltijos šalys yra tarp sėkmingiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Ir, manau, prie to labai prisidėjo būtent Šiaurės šalys“, – sakė L. Gudžinskas.
Vis dėlto regioną jungia ne tik institucijos. I. Šimonytė pabrėžė darbo rinkos, verslo, šeimų ir migracijos ryšius – tūkstančius kasdienių santykių, kurių politinėse deklaracijose nematyti.
Būtent todėl Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas, anot O. A. Lindemano, yra neįprastas: jis vienu metu kuriamas ir iš viršaus, ir iš apačios.
Ar metas žengti link glaudesnės integracijos?
Paradoksalu, tačiau stiprėjant praktiniam bendradarbiavimui jo institucinė forma išlieka gana neformali.
NB8 – penkių Šiaurės ir trijų Baltijos valstybių formatas – neturi vienos bendros institucijos, kuri atitiktų, pavyzdžiui, Šiaurės ministrų tarybą.
Diskusijoje ne kartą nuskambėjo mintis, kad ilgainiui tai gali keistis. T. Billströmas atvirai teigė pritariantis Baltijos šalių įtraukimui į Šiaurės šalių bendradarbiavimo institucijas. Panašiai kalbėjo ir O. A. Lindemanas: jo manymu, politinė logika ilgainiui veda link Šiaurės ir Baltijos ministrų tarybos.
L. Gudžinskas formalizavimą taip pat mato kaip vieną galimų kitų žingsnių. Bendradarbiavimo istorija, pasak jo, niekada nebuvo tiesi – ją keitė aktyvesni laikotarpiai ir sulėtėjimai, todėl vien dabartiniu politiniu entuziazmu pasikliauti nepakanka.
„Daug namų darbų dar reikia padaryti, o pažanga visada gali būti sustabdyta ar net pasukta atgal. Todėl reikalinga ir pilietinė visuomenė, ir bendradarbiavimas iš apačios, bet kritiniais momentais ypač svarbi politinė valia“, – pabrėžė politologas.
Apibendrinant diskusiją ryškėja ir platesnė tendencija: tiek Šiaurės šalių, tiek ir platesnis Šiaurės bei Baltijos valstybių bendradarbiavimas vis dažniau persidengia, o anksčiau gana aiški riba tarp šių dviejų erdvių pamažu nyksta.
Kartu visi diskusijos dalyviai perspėjo, kad institucijos savaime regiono nesukurs. Ypač tai matyti kalbant apie bendrą Šiaurės ir Baltijos tapatybę. T. Billströmo teigimu, jos negalima paskelbti ministrų susitikime ar sukurti politiniu sprendimu. Jeigu žmonės pajus, kad buvimas Šiaurės ir Baltijos regiono dalimi jiems ką nors reiškia, tokia tapatybė atsiras savaime.
I. Šimonytė mano, kad tam pagrindo jau yra. Kaip šiandien galima kalbėti apie bendrą šiaurietišką tapatybę, nors Švedija, Suomija, Norvegija, Danija ir Islandija išlieka labai skirtingos valstybės, taip ilgainiui gali formuotis ir platesnė Šiaurės bei Baltijos regiono savivoka.
Bendra regioninė tapatybė formuojasi ne vien per politinius sprendimus. Ją stiprina kasdieniai žmonių, organizacijų ir institucijų ryšiai – studijos, darbas, kultūriniai mainai, pilietinės visuomenės tinklai ir bendri projektai. Būtent tokių ryšių kūrimas jau daugiau kaip tris dešimtmečius yra svarbi Šiaurės ministrų tarybos veiklos Baltijos šalyse dalis.
Iš periferijos – į vieną svarbiausių Europos regionų?
Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo reikšmė auga ir dėl platesnių pokyčių Europoje. Karas Ukrainoje, NATO plėtra, didėjanti Arkties svarba, diskusijos dėl Europos saugumo ir santykių su Jungtinėmis Valstijomis reikšmingai padidino Šiaurės ir Rytų Europos strateginę svarbą. O. A. Lindemanas pabrėžė, kad Šiaurės ir Baltijos regioną vis labiau reikia matyti platesniame Šiaurės Europos kontekste.
„Šiaurės politinis žemėlapis vis labiau persipina. Arktis tampa vis svarbesnė Baltijos šalims, o Baltijos regionas – vis svarbesnis žvelgiant iš Arkties perspektyvos ,“ – sakė jis.
Tobiasas Billströmas, buvęs Švedijos užsienio reikalų ministras
Pasak T. Billströmo, aštuonios valstybės dažnai pačios neįvertina bendro savo ekonominio ir politinio svorio. Kalbėdamos kartu jos tarptautinėje politikoje gali turėti gerokai daugiau įtakos nei veikdamos atskirai. Tačiau tam reikia ne vien bendrų interesų. Reikia ir gebėjimo sąmoningai rinktis bendrą regioninę poziciją.
Diskusijos pabaigoje O. A. Lindemanas iškėlė iššūkį ir pačioms Baltijos šalims: Lietuva, Latvija ir Estija, jo manymu, galėtų dažniau kreiptis į Šiaurės partnerius ne kaip trys atskiros valstybės, o kaip vienas Baltijos blokas.
Artimiausi metai parodys, kiek toli šis procesas gali nueiti. Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai ir tuo pačiu metu Norvegijai teksiančios vadovaujančios pozicijos keliuose Šiaurės bendradarbiavimo formatuose gali suteikti progą dar labiau suartinti abiejų regiono dalių politines darbotvarkes.
Tačiau galbūt svarbiausias pokytis jau įvyko.
Prieš 35 metus klausimas buvo, ar Baltijos valstybės sugebės priartėti prie Šiaurės Europos. Šiandien vis dažniau tenka klausti nebe apie tai, ar jos priklauso tam pačiam politiniam regionui, bet apie tai, kokią formą tas regionas turėtų įgyti.
Aštuonios valstybės vis dar turi skirtingas istorijas, kalbas ir politines tradicijas. Tačiau bendras saugumo interesas, vis tankesni ekonominiai ir visuomeniniai ryšiai bei panašus požiūris į demokratiją ir valstybės vaidmenį leidžia kalbėti apie vis stipresnę Šiaurės – Baltijos šalių Europos ašį.
Galbūt todėl šiandien svarbiausias klausimas jau nebe apie vieną bendrą regioną ar atskiras aštuonias šalis. Greičiau – kiek toli Šiaurės ir Baltijos šalys jau nuėjo kurdamos bendrą regioną ir ko dar trūksta, kad politinis bendradarbiavimas, visuomeniniai ryšiai ir bendros tapatybės jausmas taptų stipresni.
